Ilgai nebuvau čia. Prisipažinsiu, kartais pagalvodavau ateiti ir išlieti viską, bet kai pradėdavau galvoti apie ką rašyti - nieko nesigaudavo konkretaus. Užtat šiandien pajutau, kad reikia parašyti. Turbūt taip jau labai seniai nebuvo, kad ateičiau čia vedama ne susikaupusių emocijų, o šiaip, pasikalbėti su savimi. Tavimi irgi. Galvoje sukasi daugybė dalykų net nežinau nuo ko turėčiau pradėti.

Turbūt jau tikrai noriu ieškoti kam išsikalbėti. Anksčiau reikėjo, nes labai skaudėjo viduje, o dabar, kai viskas aprimo, man reikia viską iki galo užbaigti. Paprasčiau viskas būtų jei galėčiau bėgioti, bet atsinaujino mano širdies ritmo sutrikimai. Tenka vėl laukti tos pačios operacijos ir tikėtis, kad ji bus paskutinė. Kaip bus taip. Skirtumas tas, kad kai praeitą kartą laukiau tos operacijos norėjau, kad per ją kažkas blogo nutiktų ir aš galėčiau lengvai išeiti. Dabar man nėra malonu, kad teks vėl ją kentėti, bet nenoriu jau mirti per ją. Žinau, kad blogiausiu atveju ji man bent jau laikinai padės atsistoti ant kojų.

Susiradau naujų draugų ir praradau savo vienintelę tikrą draugę. Vis dar bandau suprasti kaip ji taip sugebėjo pasielgti, nes tam ką ji padarė ir kaip ji dabar elgiasi aš nerandu logiško paaiškinimo. Susitaikiau su ja vien dėl savęs, nes negalėjau naktimis miegoti dėl mano galvoje vykstančių scenarijų. Vis galvodavau, kaip galėjau pasielgti, kad tik jos neprarasčiau. Vis jutau kaltę, kad ją praradau, nors ji jau seniai atsisuko prieš mane. Galiu viską atleisti ir pateisinti. Galiu užsimerkti prieš daug ką, bet negaliu atleisti išdavystės. O tai ką ji padarė tolygu išdavystei. Dabar vis galvoju, kad dar nepaklaususi pagrindinio savo klausimo aš jau žinojau atsakymą į jį ir turbūt mane tai pražudė. Aš negalėjau susitvardyti, negalėjau numalšinti kylančio širdies priepuolio, nes jis kilo tiek fiziškai tiek emociškai. Dabar ji tapo man tik dar vienu svetimu žmogumi. Turbūt niekada neužmiršiu jos žodžių. Jie jai buvo jos pasaulio tiesa. Tegul. Bet taip kaip ji sugeba pasikeisti veidą sau tinkamu metu tinkamu kampu ir tinkamai pakalbėti sau ir kitiems. Visai tai aš puikiai permatau. Ir aš žinau viena: tai kažkada baigsis, o tada jau manęs nebus. Tą kartą ji mane matė silpną ir nuoširdžią jai. Daugiau tokios manęs tikros pasaulis niekada nematė. Dabar ji gaus mane tokią kokią nusipelno visi kiti žmonės. Visada dirbtinę ir niekados tikrą, nebent peržengi tą ribą. Nes aš taip apsisaugau nuo žmonių; nes man dabar tikrai nesinori su jais bendrauti, kai jie į mano gyvenimą atneša tik skausmą. Gali mane vadinti užsispyrusia kvaile, nesveiko proto auka ar dar kaip tik sugalvosi, bet taip kaip aš dabar su viskuo tvarkausi tai nebaigta manęs versija. Nes iš manęs senosios neliko nieko, o norint eiti tolyn turiu susikurti iš naujo.

Man taip skauda, kad negaliu mokytis. Po pirmosios operacijos aš neleidau sau net pagalvoti, kad gali atsinaujinti tie priepuoliai ir man teks nutraukti mokslus. Kažkur kirbėjo mintis, kad gali vėl vasarą praleisti ligoninėje, bet galvojau, kad tai mano vaizduotė vėl įsiaudrino. Pasirodė tai tikrovė daug anksčiau negu visi tikėjosi. Dabar nebeturiu ūpo netgi knygos apimti į rankas. Ką daryti?

Patiko (0)

Rodyk draugams