Aš niekur nebebėgu. Ėmiau ir atsistojau, kad kliudyčiau kitiems, nes nebebijau atsikirsti. Buvo spalio pabaiga… lapkritis… gruodis… Ir sausis. Buvo tyla. Skausmas temdantis akis, nes terapija, kuri „turėjo“ man padėti nugramzdino dar giliau ir tik mano meilės prisipažinimas gražuoliui ištraukė mane atgal. Jei ne tas „the big bang“ mano galvoje gal ir dabar dar tūnočiau tyliai kur manęs niekas negalėtų pasiekti. Širdis dega viduje, bet jaučiu, kad galiu eiti tolyn. Turiu jėgų pažvelgti į save ir nusišypsoti. Raminamųjų bereikia tik kai turiu būti su vyriškąja gimine. Lyg ir galiu teigti, jog laikau save rankose… nebe esu palaida bala. Dabar jau kažkas daugiau.

Dienomis juokinu aplinkinius. Būna, kad atsisėda su manim kas pamokoj, tai išeina apsiverkęs iš juoko. Paaiškinti tai sunku… kuo daugiau man skauda širdį viešoje erdvėje būnant su draugais tuo daugiau aš skaldau bajerius, kad tik nejausčiau skausmo. Dažniausiai praeina, kai nebegalime sustoti juoktis. Tapau prikoliuku… bet jo žvilgsnis mane žudo. Argi taip sunku išdrįsti dėl manęs pasakyti taip ar ne? Aš sugebėjau jam pasakyti, kad man patinka, o jis… tik žiuri į mane kankinio žvilgsniu. O dar sako, moterų nesuprasi…

Ir patikėkite jis man atsakė.. neigiamai. Tiesiog taip. Sureagavau šaltai ir tyliai kažkur viduje apsidžiaugiau, kad šita nesąmonė baigėsi. Mano spėlionės ar man atsakys ar ne jau buvo taip užknisusios protą, kad… buvo žiauru. Aišku man skaudėjo, bet tik truputi. Bet tas jo pasakymas „ imk jį, nes jis panašus į mane“ privertė mano kraują užvirti. Kokią teisę jis turi taip sakyti? Kas aš kokia prekė, kuria galima visiems naudotis? Man visiškai nerūpi, kad tas jo draugas mane įsižiūrėjęs… Nė vienas iš šitų čiuvų neturi teisės man taip sakyti, nes aš esu žmogus. Esu mergina, kuri turi savigarbos ir orumo. Jei jau rodau iniciatyvą tai tik reiškia, kad man esi brangus tiek, kad ribos peržengtos. Chah… man neseniai šovė mintis, kad gal jis tik taip sako, nes žino, kad jo geriausias draugas mane įsižiūrėjęs ir nenori įsiterpti. Tik išsigalvojo tą melą… galiu tik spėti iš jo žestų, nes per daug gerai paskaičiuoju įvykius į priekį, kad šitokį dalyką praleisčiau jame…bet turbūt čia kvaila. Dažniausiai tai ko žmonės man nepasako aš išskaitau iš mimikos ir gestų ir kas svarbiausia jis tai žino, gal dėlto dabar vengia manęs…

Tu šiandien vėl buvai toks pusgalvis… Kodėl tu negali bent vieno pokalbio su manimi išlaikyti nepabandęs iš manęs pasityčioti? Aš nelabai suprantu to poelgio esmės.. Ir tavo klausimas „ar mirei viduje?“ šiandien buvo toks baisus.. koks tau skirtumas ar aš miriau ar ne? Tu vis tiek manęs nemyli, tai ko čia dabar lendi su tokiais klausimais… Aš sugebėjau su tuo susitaikyti, o tu negaliu patikėti… Ir išvis, jei tu turėtum mergina, kaip pats sakai, neklausinėtum manęs tokių nesąmonių… manęs tai beveik neveikia, nes baigiu įsitikinti, koks tu esi šiukšlė, jei šitaip elgiesi… Gyvenk toliau be manęs, nes aš sugebu gyventi be tavęs, meile mano.

Aš nejaučiu tau nieko. Nuo to vakaro aš nebejaučiu tau nieko. Tiesiog tyla manyje. Tu labai nori, kad aš kankinčiausi ir rodyčiau bent kokius ženklus, kad tu mane veiki, bet gaila… aš nieko nejaučiu. Nesileidžiu užvaldoma jausmų, nes tu nevertas, kad aš kentėčiau ir aš jau per daug prisikankinau šiame gyvenime… turbūt tai nuskambės keistai, bet dabar aš lyg ir džiaugiuosi, kad tu mane atstūmei, nes pamačiau koks tu esi tuščias žmogus, nieko toliau nematantis savo nosies… ir man jau nebesvarbu ką tu manai apie mane, nes man jau esi niekas… dar prieš 3 dienas man buvai viskas, o dabar džiaugiuosi, kai nematau tavęs.

Patiko (0)

Rodyk draugams