Nuo antradienio pasidarė žymiai sunkiau… Net galiu jausti, kaip rankos dreba nuo emocijų, nuo skausmo tiksliau. Nuo vienatvės ir galvą jau skauda. Jau pradedu atsiriboti visiškai žmonių. Ta draugė net nepastebėjo, kaip “tyliai išėjau”. Su kita dar bendrauju. Nežinau kodėl, bet bijau, kad pradės mane kažkiek suprasti ir aš ją prarasiu. Noriu dingti, atvirai sakau. Bet dingti taip, kad niekas neprisimintų manęs. Net nežinau ką padaryčiau, kad tik kas padėtų man išgyti arba bent susivokti kas negerai su manimi. Turbūt tas ir blogiausi, kad negerai viskas su manimi. Pripažinsiu, skausmas toks didelis, kad norisi verkti, bet ašarų nebėra. Kuo daugiau stengiuosi juoktis, negalvoti apie tai tuo man  sunkiau darosi.

Sunku gyventi, kai esi žmogus, kuris sugeria visų emocijas. O kai tas žmogus turi per daug emocijų pats ir dar susideda kitos emocijos, atrodo sprogsi. Bet baisiausia tai, kad sunku visą tą emocijų išliejimą valdyti. Nežinai nei kada tai įvyks, nei kur. Gali tik nujausti arba ne. Kartais užtenka tik vieno žodžio, žvilgsnio, prisilietimo, prisiminimo. Tiesiog man daug kas sako, kad būčiau “biški paprastesnė”. Bet aš negaliu. Mano tokia prigimtis. Aš nemoku nesugerti emocijų ir atsiriboti nuo kitų. Prisipažinsiu, kažkada bandžiau, pavyko, bet tapau šaltakrauja kale, kuriai niekas nerūpi. Negi man vėl reikės tapti tokia, kad visą tai išgyvenčiau? o gal galiu negyventi?

Patiko (1)

Rodyk draugams