Man amžinai sako, kad turiu bandyti eiti tolyn, paleisti praeiti, galvoti apie savo gyvenimą, susikurti tikslus. Sako, kad reikia būti laimingai. Aš stengiuosi taip daryti. Kalu sau į galvą, kad tik galėčiau pajudėti iš mirties taško kuriame stoviu jau beveik metai. Aš suvokiu ir tai, kad jei neatleisiu sau už tai kas įvyko, niekada nesugebėsiu pajudėti iš šito taško. Žinau, ką man sako aplinkiniai; kad nekalta ir kad tai tik į gera. Bet aš negaliu. Mane graužia tokia didžiulė kaltė, kad atrodo pražūti galėčiau čia ir dabar jei visiškai jai atsiduočiau.

Aš neturiu jėgų sau atleisti. Nenoriu/ bijau būti laiminga. Atstumiu žmones tik kad jie manęs neįskaudintų. Man nieko nebereikia, nes aš tuščia. Visa kas buvo man  brangiausia jau praradau. Aš noriu keltis ir eiti tolyn, bet šį kartą turbūt neužteks jėgų. Noriu dingti iš čia, viską palikti ir tiesiog pranykti, kad neskaudinčiau šalia savęs esančių. Sako, būsiu savanaudė jei netyčia nusižudyčiau. Gal… Bet pagalvokim iš kitos pusės, kad neliktų tų verksmų, kaip blogai jaučiuosi; tų savigraužos valandų visiems gadinančių gyvenimus; tų dirbtinių šypsenų mano; dirbtinių laimės akimirkų ir prievartos rytų, kai turiu prisiversti gyventi, nors žinau, kad nieko gero nebus. Nenoriu dalytis gėriu ir nuotaika gera, nes neturiu nieko. Net tų nebėra. Manęs nebeužveda kai padarau žmogui staigmena ir matau jo nuostabą. Tai buvo gražiausias ir mėgstamiausias mano momentas. Aš tapau priklausoma nuo žodžių ” man reikia tavęs, Zela”. Tik dėlto kartais išvis kažką darau. Nieko dėl savęs. Kiek man sako, reiktų daugiau dėl savęs, mažiau dėl kitų. O vėl atvirkščiai. Ir mane vis įskaudina ir įskaudina.

Kaip visa tai man užbaigti? gal lengviausiu būdu?

Patiko (0)

Rodyk draugams