Aš noriu tave nužudyti. Pasmaugti.

Sudeginti tą nemigą, kurią palikai;

Kuri mane taip saldžiai laižo kiekvieną naktį.

Ir tą pyktį - sudaužyti savo kumštukais. O ne, jie nėra tokie silpni, kaip tavo.

Jam net to viską griaunančio kamuolio smūgių neužtektų, koks jis didelis.

Ir stiprus vyrukas jis užaugo; derlinga dirva ir Gamta jam buvo gailestinga.

Noriu išpjauti tuos kilogramus neapykantos, cinizmo, kuriuos užsiauginau.

Kuriuos vis laistei tu savo pragaro liepsnomis.

Vieną dieną aš užsidėsiu sparnus ir pakilsiu aukštai, kur tu manęs nepasieksi.

Kuriuos iš savo ašarų sulipdžiau ir papuošiau savo sielos likučiais.

Sielos, kuri dabar guli prie tavo klozeto. Kilimėlis.

Ar viską gavai? Ar pakankamai pasiėmei? Ar visko užteko manyje?

Aš užpūsiu tą žvakę, kurią uždegei atėjęs. Ji jau seniai nebėra viltis.

Laikas atėjo - laikas ir išeis. O aš būsiu. Tuščia. Sužalota. Palaužta. Bet stipri.

Stipresnė už tave. Už visus, kurie manė jog manęs nebėra.

O taip, dabar jau tu mano būsi amžinai.

Ir ne pačiu mieliausiu būdu mudu sugyvensim.

Tai bus mano būdas. Ir jis tau nė trupučio nepatiks.

Aš galvojau, kad tu velnias. Bet tu dar nematei mano keršto.

Jis milijardinis tavo skausmas padaugintas iš mano sielvarto.

Tai nenusakoma. Tai neišjaučiama.

Klaupkis, nes aš ateinu sutraiškyti tavo kiaušų…

Patiko (0)

Rodyk draugams