Nenoriu ilgiau skaudinti jo.

Skandinti savo pražūtingame pasaulyje.

Rinkis mirti vienai. Nuostabiai gražu būna.

Kai elektrinė meilė užges, kai baterijos išsikraus, kai tu norėsi tik bėgti ir rėkti.

Mes ir aš gaudysim vėją, kad užmirštume skausmą.

Kad pralietume nekaltą kraują tik tam, kad iššaukti dvasias ir prarasti gyvybes.

Aš noriu nutrūkti. Kažką atrasti naujo muilo burbule.

Isterikuoti tu nemoki. Užtat kaimynė profė.

Mes žinome kaip reikia garsiai darytis vaikus iš popieriaus ir gadintis gyvenimus.

Mes žinome, kad norime tai ko kiti nori, kad norėtume. Mes prototipai pirmųjų biologinių mašinų.

Tuk tuk tuk, tuk tuk, tuk… tuk tuk…  tuk.

Ir tik tyla gali gydyti mano žaizdas. Kaip ir uraganas griauti mano namus.

Tu bijai -aš žinau. Bijai žinoti savo tiesą mano vingiuotame gyvenime.

Ir tas ženklas mus nuves į tavo pragarą. iš kur aš seniai pamiršau kelią.

Aš galėčiau palikti tave klūpoti ant tų grindų.

Ir nepakelti to kruvino rožinio.

Bet jausti tave ant savo lūpų nori kiekviena. Žudyti noriu tik aš kiekvieną naktį.

Save. Iš naujo. Vėl ir vėl. Kol baigsis reinkarnacijų limitas tavo katei.

o taip, nuimk mano drabužius.

Ir nušauk mane, kad galėčiau atsiduoti tyrai ramybei po mirties.

Kad galėčiau laukti tavęs amžinai.

Ir taip, tėve, tu teisus, kekšių šiais laikais per daug, kad suskaičiuotum neprisigėrus.

Kol kotas nenulūžo aš griebsiu lapus sode rudeni, kaip liepsi tu.

Kol sudegsiu. Iki kol mano pelenus vėjas išnešios po auksinius laukus.

Patiko (0)

Rodyk draugams