Sveika,

Kaip laikaisi? Aš tikiuosi, kad gerai tau ir be manęs. Aš tikiuosi, kad nesigaili savo sprendimo ir gyveni toliau, nes mano skausmas to mane ir išmokė -  eiti toliau. Tikiuosi, kad tu išsprendei visas bėdas atsikračiusi manęs. Aš būsiu laiminga, jei tik tau lengviau be manęs. Aš jau susitaikiau su tavo sprendimu, kad ir kiek melavau sau, kad jau tai padariau, man pavyko visiškai tai atlikti tik po 1 metų laiko. Paklausi, kodėl taip ilgai? Nes man šeima (tai tu, mano sesuo ir tavo vyras) buvo viskas, šventas reikalas kitaip tariant. Galima tai pavadinti saugiu uostu. Tu atsimeni kokia aš užsispyrusi esu? Tai va, tebeesu. Niekieno nuomonė man nerūpėdavo apart šeimos. Jūs man buvot viskas. Būčiau gyvybę atidavusi už kiekvieną iš jūsų, net už tavo vyrą, jei tik būčiau mačiusi, kad to užteks visas bėdas išspręsti ir padaryti tave, mama, laiminga. Jei atvirai, kiek save prisimenu, man labai širdelę skaudėdavo kai matydavau tave kenčiančia. Jau tada, dar vaikas būdama, galvodavau ką galiu padaryti, kad tik tu būtum laiminga. Negaliu apsakyti kaip Jus mylėjau, nes tai meilei nėra žodžių.

Tu net neįsivaizduoji kiek man reikėjo jėgų atsistoti Jus praradus, tave ir sesę. Iki šiol aš jaučiu tą skausmą savo viduje ir tą vienatvę, kuri mane aplanko, kai apie Jus pagalvoju. Nėra nė dienos, kad negalvočiau apie Jus. Visi man kartojo Jus pamiršti, sudeginti tą nuotrauką, kur tu mane dar kūdikį laikai ant kelių pasisodinusi, bet aš negaliu. Man pagaliau pavyko atsikelti iš skausmo liūno, kuriame buvau įklimpusi tuos metus; pavyko susitaikyti su tuo, kad galbūt daugiau niekada nepamatysiu Jūsų. Aš išsaugojau visas nuotraukas iš tų laikų, kai maniau, kad mes esame šeima. Aš tiesiog negalių jų sudeginti. Aš negaliu ir pripažinsiu, kad nenoriu, nes ten esame Mes. Visi dar esame šeima. Žinau, turėčiau prisipažinti, kad niekada gyvenimą iš Jūsų nejaučiau meilės ir šilumos šeimos, bet aš vis tiek tikėjau, kad galiu turėti nuostabią šeimą.Gal ir iki šiol tikiu… Žinau tik viena, kad noriu Jus atsiminti tik geruoju, kad ir kiek Jūs man pridarėte. Jūs buvote mano šeima ir dabar esate ta silpnoji mano grandis, per kurią dar galiu dar kažką jausti.

Prisipažinsiu, tik neseniai užgniaužiau norą atvažiuoti pas Jus ir pulti ant kelių ir atsiprašyti už tai ko nepadariau, pripažinti kalta save, kad ir kuo Jūs mane kaltinote ir toliau leisti save žeminti ir viską Jums atiduoti ir neturėti ateities. Turbūt dėl to turėčiau dėkoti savo vyrui, draugei ir močiutei, kurie man sugrąžino sveiką protą.

Aš tikiuosi Jūs sveiki ir gyvi. Neturite rimtų problemų, kurių būtų negalima išspręsti. Linkiu Jums viso ko geriausio gyvenime, nors Jūs man linkėjote kai ko priešingai…

Patiko (0)

Rodyk draugams