Aš tik noriu būt stipri. Neišsižadėti jo, nes man trūksta jo.

Laukti jo, nes viltis yra kvailių motina, o aš viena iš tų kvailių. Romantikė. Kaip ir jis.

Aš bijau, kad sapnas, tik realizuos mano nuogąstavimus.

Kad jau bus per vėlu ką nors keisti ir aš jį praradau su visam. Džiaugiuosi, kad jis parvažiuoja po egzaminų. Būtų sunku susitaikyti su jo praradimu ir dar mokytis kartu…

Aš niekada negryšiu namo. Man taip geriau. Man taip lengviau sirgti. Bijau…

Neskaičiuoju visų savo baimių, nes jų nėra daug. Nes galbūt kartais pametu skaičių tarp tų, kurios yra tikros ir tarp tų, kurios išsigalvotos ir bereikšmės.

Nes aš noriu tikėti, kad galiu susikurti sau geresnį gyvenimą negu turėjo mano tėvai.

Bijau, kad jų spaudimas šį kartą mane palauš, nes jie apeliuoja į mano sąžinę. Baisiausia, kad nežinau kada tai nutiks…

Kosulys prasidėjo. Panaudojau paprastą žodį, kad paliktų mane ramybėje. Aš nuodėmingai mėgstu apsimesti miegančia, nes nenoriu vėl pyktis su jais… Tėvais.

Aš šiąnakt paliksiu duris atrakintas, kad lietus galėtų užeiti ir mane paskandinti, nes reikia kažkaip gyvent toliau, bet pirmiausia noriu jam pasakyti, kaip jis man reikalingas jam į akis.

Negaliu.

Jis toli. Su kita. Galbūt. O aš čia, be savo bepročio…

Patiko (0)

Rodyk draugams