Kai atrodo jau mano dienos audros nurimsta pasirodo visas skausmas, kurio niekaip nesugebu atsikratyti. Tas sąžinės galingumas mane visada žudo. Kaltė mane jau visiškai išsunkė. Kai atrodė pradedu tvarkytis su skausmu, išėjai Tu. Taip staiga, kad net sugebėjau tave užsipulti dėlto. Man buvo nesuvokiama, kaip galima taip palikti žmogų likimo valiai tuo vieninteliu metu, kai jis nuoširdžiai paprašo tavęs vienos paslaugos. Man visi sako, kad tu turbūt buvai ne tas žmogus, kuriuo aš tave laikiau. Kad visa tai ką mes turėjome buvo netikra. Aš iki pat šiol netikiu, kad tai buvo netikra. Tai buvo tikra tik niekaip nesuprantu kas tave taip staiga pakeitė. Vis permąstau visas paskutines akimirkas ir nors protas man sako, kad viskas normalu; mano kita pusė, kuri visiškai iracionali, sako man, kad esu pati kalta. Jog padariau kažką jog tu išėjai. Kažką vėl padariau ne to, kad praradau tave.

Tu net neįsivaizduoji, kaip noriu pasikalbėti su tavimi. Galiu atsiprašyti už bet ką, bet noriu pasakyti, kad man tavęs labai trūksta. Nežinau kas vyko mums bendraujant, bet tai kažkas neįtikėtino. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galiu prisileisti taip arti svetimą žmogų. Ir tu manyje kažką pakeitei. Nežinau ar tai padarė mūsų draugystė ar ta pabaiga tos draugystės, bet kažkas nutiko.

Tu puikiai žinojai, kad mudvi galim būti labai užsispyrusios asmenybės. Aš dažnai nusileisdavau tau, nes per daug man rūpėjai, bet tą vienintelį kartą kai aš nenusileidau mūsų draugystė iširo. Tada aš supratau, kad visai tai kas vyko šitiek laiko buvo daugiausiai pastatyta mano pastangomis. Nežinau ar mąstai apie mane, bet aš kiekviena naktį prabundu iš sapno apie tuos laikus kai mudvi bendravome išpilta prakaito. Dabar jie man kaip košmarai, kurie primena tave. Nenoriu užmiršti tavęs, bet ir sunku gyventi žinant kaip lengvai tu paleidai visa tai į orą.

Einu išsivirsiu arbatos, kurios taip nekenčiu, kad jos šlykštumas sumažintų norą ilgėti tavęs, drauge.

Patiko (1)

Rodyk draugams