Pasidariau tatuiruotę.

Taip, tai buvo dovana, bet aš vis tiek pasinaudojau ja. Nežinau ką tada galvojau. Savimi pasitikėjau taip stipriai, kaip niekada per tuos dvejus metus. Nes ta ramybė… ji nedingo.

Vis dažniau sau primenu, kad nebegaliu būti ta drąsuolė, kuri prakalba apie savo jausmus vaikinui. Man nusibodo nusivilti ir nusivilti. Nenoriu aš nieko skaudinti, bet kodėl reikia mane skaudinti? Aš pavargau būti viena. Kartais aš visa širdimi trokštu, kad jis dingtų iš mano gyvenimo. Būna akimirkų, kai be proto noriu ištrinti jį iš savo prisiminimų ir neleisti savo fantazijai šėlioti ir kurti tų gražių akimirkų.

Tie žodžiai, kad aš galiu viską. Svaigina ir gąsdina, kad vieną dieną aš nesusivaldysiu ir peržengsiu tą plonytę ribą. Arba pasiduosiu spaudimui ir pasakysiu kas jis.

Taip, tai Feniksas.

Ir galėti paprastai išeiti, garsiai trenkti durimis ir pasakyti, kad nebenoriu kovoti. Oh, Gosh… man reikia to. I need freedom!

Taip, jaučiuosi be proto reikalinga ir jiems, ir jai, ir… nežinau. Jie nenori manęs paleisti. Tai savanaudiška. Aš jau 18-ojo gimtadienio ryte žinojai, kad nebenoriu su jais gyventi ir “sėdėti jiems ant sprando”. Daugiau nebe… Jie man milijoną kartų kartojo, kad galėsiu daryti ką norėsiu, kai būsiu pilnametė. Tai va, aš dabar noriu dingti iš čia. Nusidanginti į kitą pasaulio kraštą iš kart po egzaminų ir viską pradėt nuo nulio iš naujo. Gal vieną dieną pagaliau susiprastų, kad be manęs reikia pradėti išmokti gyventi, nes aš be jų tai galiu. Ir taip, mokytoja, mano siela niekada nenurims, nes dvigubas žmogus gyvenantis trečio gyvenimą sunkiai pastato kojas link durų. Aš noriu pagaliau jaustis savimi, o ne kiekvieną naują dieną paskirti dar vieno žmogaus bėdoms. Taip, aš nemoku būti savanaude. Atleiskit… nors ne, neatleiskit, nes jau nebenoriu. Nebereikia.

Aš jau jaučiu pavasarį ir galiu tvirtai pasakyti, kad ateina mano laikas. Mano laisvės nuo visų jūsų verkšlenimų, kaip viskas negerai. Pesimistai jūs prakeikti. Šitiek pasaulyje grožio, mažyčių smulkmenų, kuriomis, jūs, kvaili pesimistai, nepastebit ir net nenorit pamatyti, nes jums lengviau paverkti man ant peties, o dėl manęs visiškai nepagalvojat, kad gal ir mane tai paveikia. Bet juk aš… turiu būti ta, kuri visada viską ištveria. Na ir gerai. Aš sugrioviau vieną savo gyvenimo etapą, bet ir aš sukursiu jį iš naujo, nes žinau, kad tarp šitų pesimistų nėra nė vieno, kuriam bent truputi rūpėčiau, nes jie pesimistai. Daah… Viskas tuo pasakyta.

Gyvenimas geras. Net ir šitoje juodoje nežinomybėje aš atrandu tai kas džiugina, neleidžia man nukabinti nosies. Gaila, ane? Ne.

Patiko (1)

Rodyk draugams