Aš vis dar bijau sau pripažinti, kad pagaliau visiškai su tuo susitaikiau, nes bijau, jog tai bus tik sapnas. Ta mintis, kad sugebėjau atleisti sau sužinojusi visą tiesą mane išlaisvino. Kitaip sakant jau pasėjau sėklą, kad galėčiau užsiauginti sparnus, kurie man padės judėti toliau. Pagaliau galėsiu gyventi be sąžinės graužaties. Nuo tos dienos nesapnavau nė vieno košmaro. Tą naktį pajutau lyg koks akmuo nuo širdies nusiristų. Noriu vėl juoktis nuoširdžiai, neturėti negatyvių minčių. Paprasčiausiai noriu vėl gyventi savo gyvenimą. Aš žinau, kad jį susikursiu nuostabų, nes visi tie sunkumai, kurie atsiras dabar mano gyvenime nebus tokie sunkūs kaip šis; nes turbūt sunkiausią gyvenimo sunkumą aš jau įveikiau.

Mane depresijoje laikė tik savigrauža, kad dėl viso to aš kalta. Dabar žinau, kad ką sakė man protas (nesistebiu) buvo teisybė. Turbūt visada žinojau, kad mano kaltės ten nėra, nes visi faktai rodė visiškai priešingai, bet jausmai vis tiek ėmė viršų. Norint man juos nugalėti reikėjo tapti visiška kale, kuri nieko nejaučia. Neįstengiau tokia būti, nes būčiau skaudinsi dar man likusius brangius žmones. Jie man viskas kas liko ir ko nekeisčiau į nieką. Žinau, kad kartais mano poelgiai ir žodžiai jų atžvilgiu būdavo priešingi, bet man reikėjo begalinio supratimo, o to neturėjau teisės iš jų prašyti. Nežinau kiek iš jų norės su manimi bendrauti vis dar, bet suprasiu jei niekas nenorės, nes taip kaip elgiausi pastaruoju metu nėra pateisinama. Galiu tik pateikti faktus, kad man jau geriau: savigrauža sumažėjo iki minimumo, noras gyventi tolygiai didėja, šypsausi nuoširdžiai, nekeliu isterijų dėl tokių dalykų, kurie mane žeisdavo anksčiau, nes man skaudėjo ir norėjau, kad skaudėtų dar labiau, nebežiūriu į žmones vien tik iš blogosios pusės ir jau nieko nesitikiu iš jų, na ir turbūt yra dar kokių niuansų kurių neprisimenu ir kurių nebedarau. Paliksiu jums spręsti ar aš judu į prieki, o pati gyventi gyvenimą, kurio labai seniai troškau.

Noriu vėl paskęsti gyvenimo vandenyne, nes tos dienos kurias praleidau viena padėjo man suvokti, kad tik aš viena galėsiu padėti sau jei man bus sunku. Nes visą gyvenimą mane tik ir mokė kaip negalima pasikliauti žmonėmis ir niekam negali rodyti savo silpnybių. To turbūt jau neatsikratysiu, bet galiu išmokti save valdyti ir neišsilieti ant kitų žmonių. Žinau aš vis tiek liksiu ta mergaitė, kuri sugeria visų emocijas, bent jau neskaudinsiu šalia esančių žmonių, nes kai aš pratrūkstu tai “dangus su žeme maišosi”. Aš labai laukiu kol pagaliau sustiprėsiu ir galėsiu. Tai noriu daryti ne dėl kokios mados ar kad svoris sumažėtų (jis jau ir taip mažėja…), o dėl savęs. Nes man beprotiškai reikia sustiprėti dvasiškai, o bėgiojimas apvalo mane nuo visų emocijų, kurios susikaupia.

Šiam kartui tiek. Tikiuosi kai grįšiu kitą kartą, būsiu pasiekusi dar daugiau.

Patiko (0)

Rodyk draugams