Tą naktį tu mane mušei. Iš visų jėgų ir su tokiu dideliu pykčiu, kad net negaliu apsakyti.

Kitą rytą gavau žinutę, kad geriau būčiau mirusi negu buvusi tavo kraujas. Aš tau niekas.

Bet kas absurdiškiausia, aš vis tiek sugebėjau tave pateisinti. Rašydama viską ant lapo aš širdyje tave teisinau ir visą kaltę verčiau ant savęs.

Nejutau kaip kraujavo ranka, kaip užtino akis. Net nepastebėjau kaip lėtai mano skruostu tekėjo kraujas kol vaizdas akyse paraudonavo. Tik gydytojui siuvant žaizda rankoje supratau, kaip nežmoniškai skauda pilvą.

Visą laiką galvoje sukosi tik vienas klausimas “kodėl?”.

Ar tokia meilės forma egzistuoja?

Aš iki šiol nežinau tiksliai kodėl tada tave supykdžiau ir kodėl tu pradėjai visai tai, bet kas keisčiausia jei dabar nesivadovaučiau savo sveiku protu, o emocijomis - aš vis dar norėčiau sugrįžti pas tave, nes niekas gyvenime neatstos tavęs. Kad ir kaip tu nekenti manęs aš negaliu jausti to paties, kad ir kiek faktų stovės prieš tave.

Deja, bet laikas gydo žaizdas.

Patiko (0)

Rodyk draugams