Kaip aš pripratau prie tavo smurto - aš nežinau. Nežino niekas.

Sugriauti viską, nušluoti nuo žemės paviršiau - tai tavo stilius.

Kad tik tau būtų geriau nuo to. Gal tavo skausmas ir beribis, bet tavo ašaros dirbtinės yra ir buvo.

Ir nenoriu matyti kaip tu skaudini visus. Man jau gana. Praregėjau.

Žuvau. Kilau labai aukštai ir leidausi į tamsiausias savo sielos gelmės. o ten nėra nieko gero..

Aš tikėjau visais žodžiais, kurie paliko tavo burną. Visomis svajonėmis ir pasakomis, kol tai nenusispalvino raudonai.

Kol visko nenuplovei visko mano krauju.

Kokioj velniškoj padėty turiu būti, kad pradedu tikėti savimi?

Iškratyti visą pasauli už kojų ir nebebijoti kažką prarasti? Ar tiesiog viską mesti ir dingti?

Už tavo skausmo jutimo ribos. Už pažinimo ribų ir noro būti pastebėtai.

Ir,žinai, kai žvaigždės kris danguje, aš niekada nebesvajosiu.

Svajonėse aš tau viską atleidžiu, bet svajonėse, nes jų nebekuriu daugiau.

Patiko (0)

Rodyk draugams