Kažkada Zela buvo Ta mergaitė, kuri turėjo svajonių. Kad pasaulis yra geresnis. Gražesnis

Negu visi sako.

O ji netikėjo. Mergaitė.

Neteko šeimos,

Bastosi po teismus,

Neturi savo namų,

Negali įgauti išssimokslinimo,

Myli ir bijo;

Bijo visko, kad gali sužeisti. Sudaužyti Jos trapią. Silpnai degančią sielos liepsnelę.

Bijo niekingų žmonių besislepiančių po melo kaukėmis.

Ir tų veidmainių. Vadinančių save žmonėmis.

Bijo kažką kurti iš naujo, nes vitiek viskas grius.

Nėra prasmės tikėtis, nes svajonės nesipildo.

Egzistencija ir tylus kvėpavimas.

Laiškai, žinutės ir skambučiai. Beprasmės išverktos naktys. Ir prievarta. Smurtas.

Skausmas, netektis ir košmarai. Bailė…

Netekusi visko. Neturinti nieko ir dar stengiasi keltis, eiti ir kažką daryti, nors žino, kad neišeis. Optimistė.

Beširdė ir nenuovoka. Pabaigti ar pradėti? Ar verta stengtis jei nėra tikslo?

Ar bandyti susikurti save vėl iš naujo, kad vėl kažkas sunaikintu iki pamatų? Moteris.

Patiko (0)

Rodyk draugams