Na, meile, kam taip reikia? Aš pasimokiau, daugiau niekada nedraugausiu su tavimi. Galėsi vaikščioti ant kelių paskui mane, galėsi verkti kruvinom ašarom, bet, iškart pasakau, tada jau nebus manęs. Tu juk žinai, kad užsispyrusi persona ir ką užsibrėžiu tą ir pasiekiu, todėl kiekvieną kartą, kai tu vėl mane šitaip išduodi, aš vis labiau virstu bejausmė. Aš žinau, kad nesusilaikysiu ir vėl įsimylėsiu tik šį kartą tai bus sąmoningai padarytas žingsnis, nes daugiau aš nebenoriu taip. Man jau nelabai įdomu ar tam kitam žmogui skaudės ar ne, nes aš savojo skausmo nebegaliu sulaikyti. Pavargau su juo kovoti, nes tu kaip visada ateini ir viską sugriauni ką aš taip sunkiai sukuriu, parklupdai mane ir pasityčiojusi išeini. Aš, žinoma, atsikeliu. Kiekvieną kartą vis sunkiau ir sunkiau, bet sugebu tai padaryti. Bet, žinai, aš pavargau būti tuo atpirkimo ožiu ant kurio gali išsilieti kada tik nori. Aš irgi noriu gyventi. Nebenoriu kentėti taip kaip dabar kenčiu, nes žinau, kad iš to bus maža nauda.

Žinai, paprašysiu tik vieno dalyko tavęs, meile. Gyvenk savo gyvenimą be manęs, kaip aš galiu gyventi savąjį be tavęs. Va, ir dabar, kai dėlioju jo paveikslą iš mažyčių dalelių, aš nematau niekur tavęs. O taip, čia gal ir yra tavo šešėlis, bet tik kaip pažystamo, draugo. Ir žinai kodėl jį dar palikau? Dėl man labai brangaus draugo, kad jam neskaudėtų, nes tu esi jo geriausias draugas. Tik dėl šio jautraus ir man artimo žmogeliuko palikau dalelę tavęs, nes nenoriu, kad jis kentėtų. Bet net nebandyk koki žodį užsiminti apie mudviejų buvusią praeitį, nes neprižadu ar susivaldysiu netrenkusi tau. Tu gal ir žinai mano silpnybes, bet aš niekada neleidau tau išanalizuoti mano stiprybių, todėl laikyk liežuvį ramiai pririšta…

Patiko (3)

Rodyk draugams