O mano Karaliau, neišeik. Nepaliki tų žmonių klūpoti prie mano kojų.

Nepalik, o prašau, manęs vienos. Bijau ir nenoriu būti be tavęs.

Pasaulis dega. Mano pasaulis dega, kai tu kiekvieną kartą palieki Mus vienus.

Pečiai per maži atlaikyti tavo naštą. Širdis per silpna.

Apginki nuo tamsos, nuo lietaus ašarų, krintančių man per veidą.

Ir neleiski, o Karaliau, man išeiti anksčiau tavęs iš spektaklio Gyvenimo.

Aš susirasiu, o Karaliau mano, tave, kai tu velniu tapsi.

Įkrausiu tavo pragaro liepsnas iki 100 procentų.

Užvesiu pragaro šunis loti ir kloti kelią tik tau, tik leisk man tave surasti.

Nuversiu sostą Dievo jei tik panorėsi ir surinksiu angelų ašaras jei tik reikės.

Tik paliki ir man tos ramybės trupinėlį. Kančios nebenoriu.

Karti ji kaip kava.

Aš pasitiksiu tave su ryto rasa. Nuklosiu mūsų lova šilkiniais debesimis, o Mano Karaliau.

Tik tau. Ir tu žinai, kad buvau tik tau sukurta.

Tavo žaisliukas.

Be atsako ir neigiamo, ir teigiamo teiki man gyvenimą ilgesnį kiekvieną dieną.

Po karštos nakties prikeli naujiems malonumams,

Ir nepagerbi manęs net savo balsu ryto dvelksme.

Deja.

Patiko (2)

Rodyk draugams