Aš puikiai žinau, kad įskaudinau labai daug žmonių, kai pasirinkau tylą. Pripažįstu, kad ją pasirinkau labai demonstratyviais būdais ir dažniausiai nieko nepasakiusi kaltinau visus iš eilės, bet man to reikėjo. Man reikėjo laiko susitaikyti galutinai su savimi ir pasekmėmis. Galbūt man tiesiog reikėjo išsilieti, o galbūt man reikėjo nustoti meluoti sau, kad viskas susitvarkys, o gal tiesiog man reikėjo tylos realiame pasaulyje, kol mano siela visu garsu sudužo. Aš tikrai negaliu pasakyti kas tikrai man padėjo, bet man geriau. Ir aš jaučiu, kad tai ne trumpalaikis dalykas, kaip visus šiuos metus praleidau. O žinai, atvirai pasakysiu, gal čia tiesiog raminamųjų poveikis. Bet žinau tik viena, kad man visa tai į gera. Gal ne tiek kiek dėl manęs, o dėl kitų žmonių, juk jie nori tokia mane matyti - linksma, atsipalaidavusia ir besidžiaugiančia gyvenimu. Einančia toliau, gal labiau toks pasakymas tiktų. Anyway, man tinka, nes nebeliko to kas manyje visą laiką priešinosi tam. Realiai, aš net nežinau ar tai buvo gerai, kad tiek laiko leidau tam balsui mano viduje mane valdyti. Dabar aš besielė, bet nors pilka masė. Oj, atsiprašau, žmogus. Aš nesakau, kad iš karto šoksiu į “žmogaus” kostiumą visu šimtu procentu, bet aš dirbsiu ties tuo. Kol kas mano pagrindinis gelbėtojas bus raminamieji, kurie neleis mano mintims įsisiautėti; ir man taip pat. Paprastai tariant, aš vis dažniau savo veide “patupdysiu” šypsena, atsipalaiduosiu, nekreipsiu dėmesio į tuos dalykus, kurie mane prives prie pykčio ir nepasitenkinimo ribos. Aš vis dar kurį laiką neprisileisiu žmonių (norėčiau tai daryti visą gyvenimą, bet ne toks mano būdas ir raminamieji tą šydą per ilgą laiko tarpą suardys), vis būsiu “pikta” dar, kaip visos kolegės ir aplinkiniai kalba.

Aš puikiai suprantu, kad mano egocentriškumas dažnai viršija visas ribas ir elgiuosi kaip tikra kalė. Žinau, kad yra daug žmonių, kuriems aš nepatinku, nes iki galo neatsiduodu pilkai masei (nesiaučiu po klubus, neprisigeriu (jau nebe) su draugais iki žemės graibymo, nesu madų užvaikiota fyfa ir nesipisu su kiekvienu vaikinu gatvėje (visomis prasmėmis)). Neteisiu tokių žmonių, nes jų dauguma, o tokių kaip aš, deja, bet mažuma. Man yra malonu nueiti į knygyną ir nusipirkti knygą, nusipirkti kavos ir jos nenufotografuoti, kad parodyčiau, kaip maloniai aš ją išgėriau, laukti mylimo žmogaus grįžtančio iš darbo su vakariene ant stalo. Ir tuose dalykuose aš nematau nieko blogo, nors kai kas pasakytų priešingai. Pripažįstu, aš senamadiška, bet jau geriau būsiu tokia ir patirsiu gyvenime viskas kas tikra, o ne ” kas ant bangos ir lėkšta”. Aš pripažįstu technologijas ir jas skatinu, nors esu senamadiška, pagal jus. Žinoma, ne man kažką kritikuoti, aš tik neišsilavinęs žmogus, kuris paisto nesąmones, todėl, kai rinksiuosi tylą, o ne bergždžią nuomonės išsakymą žinokit, kad geriau bus taip, nes aš nepasiruošusi visiškai bereikšmiam konfliktui.

Aš vis dar nežinau, kaip man save apibūdinti: tai naujoji aš ar tik prablaivėjusi aš, o gal kaip tik apsnūdusi aš. Paliksiu Jums tai nuspręsti, nes jūs juk žinote geriausiai, bet nepykite jei kartais priimsiu dalinai ką sakote. Kvailam žmogui gi neužtenka pastangų ar smegenų suvokti Jūsų skleidžiamą tiesą. Ko jau ko manyje niekas nepakeis tai, kad esu be galo užsispyrusi. Aš galiu eiti pasroviui, bet tik iki tol man tai bus į naudą ir kai ateis ta akimirka, kai man reiks sukti kitur, nepykit per daug, kvaili žmonės daro klaidas. Turbūt čia vaistų poveikis, bet vėl šokau į sferą, kuri užveda mane. Tiksliau, tai nusileidau sau ir nusipirkau knygą, kuri sugeba mane išplėšti iš šio pasaulio ir nunešti kur tik mano vaizduotė siekia. To jausmo jau nebejaučiau nuo kokių 16 metų. Vis dar narkotikas man.

Tik noriu paprašyti, kad su manimi būtumėt  kantrūs. Aš būsiu tokia kokia norėsit Jūs (daugmaž), bet man reikia laiko suvokti viską. Iš tikrųjų aš jau neatsimenu kokia aš esu, tai tiesiog susikursiu save po dalelę iš naujo(I’m good at that). Turbūt dabar mano protas yra švariausias ir aiškiausias per visus šiuos vienerius metus. Kol dar laikas reikia padirbėti. Nežinau kiek laiko sau išplėšiu, bet pirmą kartą per tuos metus visu šimtu procentu sakau, kad noriu gyventi toliau. Galbūt man vis dar sunku pasidarys kvėpuoti, kai pamatysiu buvusios šeimos narius, bet žinau, kad galutinai susitaikiau ir žaizda pradėjo sparčiai gyti.

Ir aš visiškai suprasiu, kad tie žmonės, kuriuos atstūmiau nenorės vėl bendrauti su manimi. Tada tikrai bjauriai elgiausi, bet dabar taip darau tik kai niekas nemato.

Patiko (2)

Rodyk draugams